Noriu papasakoti vieną viziją apie mirtį. Savo mirtį. Jaučiau, kaip veiksmas vyksta Tibete. Matau eiseną žmonių, kurie ant neštuvų neša mane mirusį. Tikėtina, kad kol buvau gyva, buvau vyru. Girdžiu, kaip palydoje einantys žmonės diskutuoja: vienas sako, reikėtų kūną palikti kalnuose, kad paukščiai sulestų. Juk tokia yra tradicija. Kitas atsako, ne, nešime į olą ir paguldysime į sarkofagą, kur jis galės greitai išsiskaidyti. Mane neša į olą, paguldo ant akmeninio postamento, uždeda sarkofagą. Aš pati jaučiuosi labai patogiai. Ramu, švelnu, įdomu. Jaučiu save tame sarkofage ir tikrai nėra jokios baimės. Yra žinojimas, kad tai normali procedūrą, kad tuoj išskaidysiu visus savo kūnus ir išnyksiu. Kol save jaučiau eisenoje ir sarkofage, tai jaučiausi kaip dalyvė, bet po sekundės pastebėjau, kad į veiksmą oloje jau žvelgiu iš viršaus. Protu supratau, kad jau atsiskyriau nuo kūno, kad esu mirusiųjų erdvėje, ir pasidarė be galo smalsu, o kas vyksta toliau. Tada šalia savęs, tarsi už nugaros, išgirdau, kaip su humoro gaidele man sako: na va, ir netekai visų savo titulų, niekam nebesvarbu, ką kūrei, išsiskaidai su visam šioje Visatoje.
Iš pradžių nustebau, kaip paprastai ir su humoru jis kalba. Mano protas greitai suveikė ir aš su nekantrumu paklausiau, o kas vyksta toliau? Vėl tas už nugaros smagiai nusijuokė, sako, negi pamiršai, kad tavo sąmonė jau yra įsikūnijusi Lietuvoje. Labai apsidžiaugiau tuo, kad jau gyvenu. Nežinau, kodėl buvo toks džiaugsmas, gal dėl to, kad supratau, jog turiu naujų užduočių ir naujo veiksmo. Tiesa, kol persikėliau į Lietuvą, dar kai kur užsukau, bet visos erdvės, kuriose tą akimirką lankiausi, man atrodė labai realios. Jautėsi, kaip kiekviename skirtingame lygmenyje vyksta vis kitoks gyvenimas, bet kartu jie visi tarpusavyje susieti.
Esu prieš kelis metus jautųsi save, kad gyvenu Tibete ir turiu mažą vaistažolių ir įvairiausių tepaliukų parduotuvę. Vis galvojau, kad tai praeities įsikūnijimo informacija, bet dabar supratau, kad aš, kaip kosminė sąmonė, galiu turėti skirtingas įsikūnijimo pozicijas. Kodėl sakau pozicijas? Nes tai yra skirtingo dažnio realybės laukai. Manau, kad gyvendama Tibete, aš iki galo suvokiau visus septynis sąmonės ciklus, kad asmeniškai pažinojau dabartinį Dalai Lamą, nes man jis jaučiasi kaip draugas, nors nei karto nebuvau susitikime su juo, kaip jis lankėsi Lietuvoje, nesu net jo darbų skaičiusi, bet širdyje jis vis tiek man be galo svarbus. Ir, matyt, jau turėjau tam tikrus titulus kaip Tibeto vienuolis, nes su manimi kalbėjusi sąmonė (Dvasios Mokytojas) nusijuokė, kad jie niekam nebesvarbūs. O gal jis turėjo mintyje, kad mano pasiekimai, suvokiant septynis sąmonės ciklus, taip pat jau nebesvarbūs, nes Lietuvoje jau nebesivadovauju ta tiesa ir gyvenu didžiosios sąmonės sklaidoje. Be to, jis pabrėžė, kad išsiskaidau visatoje, kad informacinio lauko apie mane nebelieka pirminėje visatoje. Man buvo nauja ši patirtis, nes supratau, kaip galima gyventi tuo pačiu laiku skirtingose pozicijose ir kaip kitaip suvokiamas laikas kosminės sąmonės atžvilgiu. Jaučiu, kad dar vienas manęs įsikūnijimas egzistuoja ir kai aš, būdama čia ir dabar, subręsiu iki tam tikro lygmens, tas įsikūnijimas taip pat galės mirti ir išsiskaidyti, darau prielaidą, kad iš antrinės Žemės pozicijos.
