Naujoji visatinė realybė kol kas yra labai nepastovi. Tai ji apčiuopiama, tai jos vėl nebelieka. Kodėl taip svyruoja? Pasižiūrėkime į save. Tai tikiu ir darau, tai netikiu. Tai esu harmoningas ir subalansavęs savyje minties, jausmo, veiksmo energijas, tai išsitaškau su emocijomis ir viską sugriaunu. NVR nėra namas, kurį pastatau iš gerų medžiagų ir ilgai išsilaiko. Ją kurti reiks labai daug laiko, bet vis tik ji jau egzistuoja tikimybių lauke.
Yra tikimybių – galimybių ir realybės laukai. Tikimybių laukas – tai mano mintis. Arba vykstantis veiksmas tolimoje ateityje, arba labai subtilioje erdvėje. Kol tai man yra tik mintis, ji gali tapti galimybe realizuotis, o gali ir nesirealizuoti. Gali nesirealizuoti, nes netikiu, nes neįdedu pastangų, kad ji realizuotųsi, nes nekeičiu to, kas gali trukdyti minčiai realizuotis. Vadinasi, tai, kas yra tikimybių lauke nebūtinai bus ir realybė. Nes egzistuoja arba, arba.
Galimybė jau visai kas kita. Tai jau jausminė sfera, vadinasi mintis jau apgaubta tikėjimo ta mintimi jausmu. Ji jau čia pat gali realizuotis, bet… Bet aš galiu nepakelti savo kūno nuo sofos (poetinis pasakymas) ir nedaryti jokio veiksmo, kad tai taptų mano realybe. Žinoma, žiūrint kitu kampu, galimybė realizuotis jau yra tam, kas egzistuoja eteriniame plane. Tarkime, liga jau egzistuoja eteriniame plane. Ji gali įeiti į kūną ir gali tekti daug gydytis. Bet aš galiu suvokti situaciją, kuri iššaukia tą galimybę ir ją neutralizuoti. Tarkime, mano pervargimas, įtampa, nervingumas jau sutelkė daug energijų, kurios blokuoja sveikatos energijos pratekėjimą ir jeigu nedarysiu jokių žingsnių, kad atsipalaiduočiau, pailsėčiau, tai nervai užsispaus kūne ir atsiras skausmas. Paprasta. Iš galimybių lauko liga pereina į realybę. Bet, jeigu aš darau, kas reikia, kad to neatsitiktų, tai ir neatsitiks. Galimybė susirgti ir išsiskaidys galimybių lauke. Taip pat galimybių lauke susikuria ir gerieji mūsų planai, gražios svajonės, sėkmė, patyrimai. Mintis gera, jausmas gera, galimybė eteriniame plane jau kuriasi, nes harmoningos tavo mintys su jausmais sukuria traukos jėgą ir gyvenimo sąmonė padeda realizuotis tavo idėjai … kai tik tu padarai reikiamus žingsnius tai minčiai įgyvendinti. Nedarai veiksmo, rezultato nėra. Būna išimčių, kada tu pagalvoji, pasidžiaugi ir kažkas už tave tai realizuoja. Tarkime, ryte prabundi ir pagalvoji, kaip norėčiau kavos į lovą. Nieko nespėji net pasakyt, o žiūrėk, artimas žmogus tau ir atneša kavą į lovą. Mintis ir jausmas susitelkė tavo galimybių lauke, tai buvo lengva nuskaityti tavo artimam žmogui, nes jūsų energetika labai persipynusi ir atneša kavos, tarsi būtų pats tai sugalvojęs. Žinoma, yra galimybė, kad ir tu nuskaitai informaciją iš erdvės, iš galimybių lauko, kad kava jau ruošiama – norėk jos .
Su mintimis visaip būna, vienos realizuojasi greitai, kitos visai nesirealizuoja, bet čia atskira tema. Dabar svarbu suvokti, kad tikimybių – galimybių ir realybių laukai egzistuoja skirtingame laike, skirtingame dažnyje ir turi skirtingas sąlygas, kad tai išsipildytų.
Kai kada gauni mintį, ji visai priimtina ir atrodo, kad tuoj tuoj išsipildys. O praeina visi metai, kol ėmė ir išsipildė. Tai ypač paliečia mintis, kurias gauname meditacijų metu. Nereikia pamiršti, kad meditacijų arba vidinių regėjimų metų, pakeliame savo mąstymo ir patyrimo vibracinį dažnį ir įeiname į realybę tikimybių lauke. Tą akimirką viskas atrodo labai realu, atrodo, kad tuoj tuoj tai bus galima išgyventi, patirti ar įgyvendinti. O grįžti iš vizijos, lauki tos išgyventos akimirkos, kol ji išsipildys ir pamirštame, kad norint, kad ji išsipildytų, tavo realybė turi būti tame vibraciniame dažnyje, kur tą viziją matei. Jei tavo kasdienybės realybė yra 3D, o viziją matei 8D, tai tikrai reiks ilgai ir sparčiai save keisti, kol pakylėsi savo gyvenimo fokusą į tą minties realizacijos erdvę.
Lengvesnis variantas, kai tu nuskaitai informaciją tikimybių lauke laiko atžvilgiu. Tada žinai, kad ji išsipildys praėjus tam tikram laikui. Gal savęs labai ir keisti nereikės, tiesiog savaime viskas susiklostys, kad informacija taptų realybe. Kažkiek žinoma derinsiesi prie informacijos išsipildymo, bet gali pats to net nepastebėti.
O jei kalbant apie realybę, tai nereikia pamiršti, kad ji toli gražu nėra tokia, kokią norėtume ją turėti. Realybė – tai aš šią akimirką su savo visais išgyvenimais, su pakylimais ir nuosmukiais, su pastangomis ir su tingėjimu, su veikimu ir abejojimu. Su ramybe ir įtampomis, su sėkmėmis ir nesėkmėmis. Tai reikia įvertinti. Ir jeigu galimybių lauke jau jaučiu, kad tikrai ji gali būti kitokia, artima mano siekiamybei, tai tenka pasižiūrėti ar tai tik mano noras tame būti ir laukiu, kol kažkas tai padarys, ar aš pasižiūriu, kokių gebėjimų trūksta, kad tai įgyvendinčiau ir juos ugdau, ar reikia kažkokių savybių ir jas ugdau, ar įvertinu, kas esu, ką gebu, kaip turėčiau pasiruošti tai priimti ir ar tikrai tai, kas realizuosis aš naudosiu gyvenime? Čia dar kita tema apie atsakomybę už savo mintis, veiksmus, už svajones.
