Vilma : Kalba
Žmogus, gyvendamas NVR, kuria asmeninę savo naują realybę su pasitikėjimu Kūrėju ir Absoliutu. Čia nėra senos įkrovos, čia reikia žmogui susivokti, kad nežinomybė yra kasdienybė. Kaip tada kurti? NVR žmogus jau pilnai supranta, kad jis ne tik materiali būtybė. Jis kuria žinodamas, kad yra sąmonė, kad kūnas, protas yra duotas tik kūrybai, subtilių energijų transformacijai į materinę išraišką. Žmogaus apibrėžimas išsiplečia. Žmogus įgauna sąmoningo kūrėjo galią.
NVR žmogus, tai žmogus Kūrėjas. Įtvirtinęs savyje pamatines vertybes, savybes, atitikęs visas NVR sąlygas, supratęs, kaip veikia naujieji dėsniai ir principai, įvaldęs save ir pilnai 100% pradėjęs gyventi NVR, žmogus tampa savarankiškas materijos kūrėjas.
Paprastumas, nuoširdumas mano gyvenime pradeda užimti naują vietą. Paleisti viską, kas ateina, priimti viską, kas ateina. Su šiluma širdy šypsotis sau, leisti sau stebėti įvykius, leisti sau padaryti įvairius dalykus ir mokytis matyti, kaip gražiai keičiasi mano gyvenimas.
Kaip pakreipti minčių eigą? Žodžiai, kurie atsispindi mano galvojime, rėžia tam tikrą galvojimo vagą pvz: man reikia, trūksta, turiu ir pan. Nuolat vyraujant tokiems žodžiams, jie suformuoja kasdienį mąstymą. Juos pakeitus atsiveria kitos galimybės. NVR minčių lauke vyrauja subtiliojo pasaulio gyventojai Kūrėjas, Absoliutas, subtilieji mokytojai. Galvojasi, kokie nauji dalykai atsiranda, koks tas naujasis pasaulis, kaip aš pati turiu keistis, kad jausčiausi, gyvenčiau naujai, kitaip. Atsiranda visai kitas priėmimas savęs, požiūris į save visai naujas, su nauju suvokimu apie savo buvimo Žemėje prasmę, apie tai, ką aš veikiu čia. Ir tas suvokimas pakelia minčių, jausmų lauką į aukštesnę poziciją.
Pagalvoju ar aš esu NVR, ar mano tyrumas mano gyvenime užima didžiąją dalį? Taip yra, kai mano mintys tikslingos, kai dėmesys yra sutelktas į savęs pažinimą, kai mąstau, kaip gražiai, tyrai, darniai pradėti, išgyventi ir užbaigti dieną. Mintis vedanti į šviesius jausmus užlieja, pripildo širdį, suteikia jėgų. Minčių eigos pakeitimas, pakeičia žodžius, praveria vartus į naują pažinimo lauką. Ir taip pasimato galimybės, kasdienės galimybės gyventi džiaugsme, sukurti šiltus, jaukesnius, daugiau meilės pripildytus santykius. Galimybė save pamatyti ir save sukurti visiškai naujai. Savęs sukūrimas naujai lengvas, tereikia pakeisti mintis, pakeisti žodžius, pajusi tada naujus jausmus ir elgsenoje atsispindės naujumas.
Pastebėjimas ir tikslus, švelnus sau, bet neginčijamas minčių tėkmės pakeitimas man leidžia naujai kurti save. Galvojimas tiesioginę įtaką daro veiksmų ir žodžių pasirinkimui. Kai žodžiai, mintys yra lengvos, šviesios, vedančios į gerą jausmą, į tobulėjimą, prasiplečia galimybės įsitvirtinti tyrumui, pasitikėjimui. Tada ir meilė gali skleistis savo naujosiomis spalvomis. Mintis tarsi raktas, atrakinantis tam tikrą burbuliuką, kuriame yra sudėta tai minčiai priskirti jausmai. Ir kuo daugiau rinksiesi minčių, nešančių teigiamumą, tuo gražesnį gyvenimą gyvensi.
Kai mąstai, galvoji teigiamai ir aplinką matai iš teigiamos pusės, matai, koks iš tikro gražus pasaulis.
Kai nemąstai ir kai nėra minčių, pasaulis yra tiesiog faktų rinkinys, mintys neįtakoja mano pasirinkimų, yra neutralus pozicijos pasirinkimas. Nėra nei gėrio, nei blogio yra tik Žmogus su dėmesio energija ir nukreiptas žvilgsnis į vieną ar kitą dalyką, mintį, daiktą. Dėmesys suteikia energijos tam daugėti, plėstis. Svarbu sukurti savo vidinį pasaulį tyrą, švarų, tiesiog mes esame jau tokie, tik mūsų dėmesys yra sutelktas kitur, kai dėmesys nukryps į savo tyrą buvimą esamame momente ir ten išliks, kai pasieksi tylą paleidęs viską, kas yra išorėje pasinersi į beribį vandenyną.
Bendrakūryba su Kūrėju, švelnus jo pajautimas dienos akimirkoje išlaisvina širdį, apglėbia savo pakiliomis energijomis ir taip lengva lieka visumoje, lengva tėkmė energijų, mano mintys tampa paprastos, bet kartu ir nepaprastos, jos yra kuriančios švelnius prisilietimus, švelnius žodžius, švelnius jausmus, kurie mane pačią nuramina, suminkština.
Atvėrusi širdį Kūrėjui, ji akimirksniu prisipildo Juo, ir tada aš jaučiuosi pilna laimės.
Kalbos kodai. Kalbėdami nešame, išsakome tam tikrą informaciją. Tai formulės, gyvenimo įrašymas į materiją, į elgesį. Išskleidusi mintį, ją įgarsinusi paleidžiu veikimo programą, kuri įtakoja mano pasirinkimus ir tik valios pastangomis, su sąmoningumu galiu tai pakeisti.
Važiuodama keliu, lenkdama mašinas pajutau savo trapumą, kūno fizinės formos trapumą. Kaip greitai būtų galima paliesti tai ir sugriauti. Mano jausmas ir kūno pojūtis buvo subtilus, gilus, aš jaučiau, kaip aš žmogus, kiek mažai iš savęs turiu galios valdyti situacijas ir protu galvojant apie galią, jos turėjimą yra tik iliuzija. Tikroji galia yra subtili, ji teka per mus, o ne mes esame galia. Čia priklauso, kur yra mūsų fokusas, kaip mes save suvokiame, su kuo sutapatiname.
Pasitikėjimas būti lengva jėga, paleidimas tvirto įsitikinimo į tai, kas ranka apčiuopiama, padaro mus iš tikro galingais. Pasirinkimas būti aukščiau, giliau yra tai, kas kuria ir modeliuoja gyvenimą. Lengva energija gali tekėti, tik per pasitikinčio, priimančio, lengvą būseną turintį žmogų. Kitu atveju mes atsitrenkiame į kietą materiją ir savo dvasiai, sąmonei neleidžiame augti, tobulėti. Lengvos mintys teka per atvirus kanalus, jos tokios švelnios, subtilios ir gali tekėti tol, kol yra išlaikomas tas lengvumas.
Nejaugi žmogus yra toks primityvus, kad save palieka neveikimo zonoje, būti ir nieko neveikti. Vidinis žinojimas, vidinė galia praplečia tamsumas ir jau tada prasiskverbusi šviesa pakeičia sustingusias spalvas, praskaidrina jausmus ir mintis, atlaisvina širdies kerteles ir aš einu daryti, mąstyti apie gyvenimą, apie pačią save ir kas trukdo man. Trukdau aš pati, likdama stovėti vietoje. Naujoji realybė palietusi mane, perdengusi mano gyvenimą nori nenori keičia mano mąstymą, veiksmus, pasirinkimus. Galvojimas, minčių eiga, ji keliauja ir aš renkuosi kokias mintis išgyventi, kokios palies mano kūrybą. Lengva, rami būsena, laukimas pačios savęs, kada įsiliesiu į savo tyrą dabarties momento buvimą, kada užliesiu pati save su dangiška šviesa. Ir kūryba, ji vyksta čia ir dabar su dabartiniu mano pasirinkimu, su dabartiniu mano apsisprendimu, pasirinkimu ką kursiu, kaip kursiu, kurią pusę pasirinksiu, į kurią pusę pažvelgsiu.
Jausmai, je tokie trapūs atsiranda staiga, greitai keičiasi, parodo dydį, plotį, gylį, stiprumą, jautrumą, gražumą, subtilumą ir suprantu, kad tai paletei, amplitudei ribų nėra. Nėra nei pradžios, nei pabaigos, yra momento pažinimas, patyrimas. Tai ką pasiimu su savimi, ką suprantu ir suvokiu, praturtina mane, išplečia mano sąmonės dažnius, pripildo kūrybos medžiaga, kuri prisideda prie kosminės kūrybos, prisideda prie mano įvairiapusiškumo kūrimosi amžinybėje.
Spalvų ir virpesių įvairumas kuria realybę, jeigu mano žemiškas protas kažko ir nesupranta, širdis ji visada pajaučia, kas yra tikra, gyva, amžina ir iš tikro vertinga. Vertinga visai kūrinijai, ir tai kas prateka pro mane, prisipildo mano dažnio virpėjimu, mano unikalumo kodais, unikaliai pakeičia visos visatos esatį. Tai ką aš savimi sukuriu, tai amžiams įsirašo į amžinybę ir tai yra vienintelis toks patyrimo pavyzdys visame kosmose ir už jos ribų.
Kaip naujumas reiškiasi? Visu pirma pakito mano vidiniai pojūčiai. Aš esu tvirta. Noras būti tyrai mane veda į kasdienius išbandymus, vis duoda situacijas, kitą kartą net, kaip su pirštu rodytų, va žiūrėk turi tai pamatyti, tai turi išgryninti ir paleisti. Aš darau ir tai mane džiugina, ta vidinė tvirtybė manyje dega ir žinau, kad tyras buvimas su savimi išskaido rūką. Pasirinkusi dienoje tyrumą iškart susikuria man palankios situacijos ir daug lengviau darosi dalykai, aš pati tada jaučiuosi užtikrinta ir atsipalaidavusi.
Turiu sau prisipažinti išlaikyti tyrą buvimą yra iššūkis, praeitis lenda ir vis dėmesį patraukia, įsivėlus ten reikia sutelkti savo jėgas grįžimui, bet, kaip minėjau vidinė tvirtybė ir tiesiog žinojimas, kad dabarties etapas yra toks ir išmokti gyventi NVR reikia mano valios pastangų, reikia kaskart priminti susitelk. Ir kaip džiaugiasi širdis, kai gyveni tame naujume, kai gauni patyrimą, kaip dovaną, čia materijoje visai naują, netikėtą ir pajautimas stulbinantis ir galingas toks, kaip pasitikėjimo išjautimas. Atidaviau vieną savo susikurtą sunkumą Kūrėjui ir kai atėjo momentas mano manymu išbandymas tuo sunkumu aš išlikau pasitikėjime ir mane Kūrėjas apdovanojo išjautimu, koks yra pasitikėjimas ir tai yra tiesiog galia, kuri buvo manyje, kurią jaučiau kūnu. Ta galia nenugalima, būnant toje galioje nebebuvo jokių abejonių, kad gali kažkas atsitikti, nebebuvo jokių abejonių, kas aš esu. Aš tyras lašas susiliejęs su pasitikėjimo galia, apimu viską ką galiu suvokti ir tai ką galiu suvokti yra taip menka, prieš tai, kas esu susiliejusi toje didybėje.
Kadangi vidinis virsmas vyksta nuolat, išgyvenu būsenas įvairias, atrodo vėl ir vėl kapstausi, bet atsikeliu ir susitelkusi į stabilumą, save nuraminusi ir įėjusi į vidinę ašį prasiplečia erdvė, fizinis pasaulis pasidaro epizodinis, nebėra to vientiso monotoniškumo. Kasdienė rutina vyksta, bet įvykių siužetai yra pakitę, jie yra nebenuspėjami ir užsibaigimo rezultatas priklauso nuo mano sugebėjimo įvaldyti savo to momento būseną, tiksliau išlikimą neutralia stebėtoja. Tie siužetai kasdienybės yra tiksliniai, būtent konkrečiai savybei įgyti ar suvaldyti. Pasijutau centru, apie kurį sukasi visa materija ir aš tas centras esu iš kurio kyla materija ir jos pokytis.
Kaip svarbu, ką kalbi, kokias mintis ištransliuoji. Dalyvavau gimtadienyje ir ten vyko tam tikri energetiniai ritualai-užsiėmimai. Aš dalyvaudama pajaučiau stiprias energijas ir kai ką pasakiau kitiems žmonėms. Jie susidarė apie mane savo susikurtą vaizdinį, kuris visiškai nepasako apie mane tiesos. Tiesiog supratau, kad žmogus yra linkęs tikėti, naiviai priimti, tai ką girdi, kas jam sakoma. Mano atsakomybė kalbėti yra be galo didelė, geriau tylėti, nei kalbėti, kuo pats negyveni.
Galią, kurią talpina žodis yra sprogstamoji. Žodžio stiprumas yra įvairus, bet paliečiantis kiekvieną. Kas girdi, tas priima visą žodžio įkrovą su viskuo, kas ten yra užkoduota. Dar vienas niuansas, žmogus, kuris kalba, tą informaciją pripildo savo energija, tad žodis turi unikalų savitumą.
Kiekvienas žmogus kalba tais pačiais žodžiais, bet žodžio stiprumas priklauso nuo to, kas tuos žodžius taria. Kalbantysis stiprindamas savo savybes – stiprina ir informacijos stiprumą, sklindančios per jo kalbėjimą. Žodžių unikalumas pasireiškia ir tuo, kokiu unikalumu užpildyta žmogaus struktūra. Kitas (ne)sąmoningai jaučia tuos virpesius ir jeigu rezonuoja, patinka, jaučia malonų savitumą, kitoniškumą atsiranda įdomumas klausyti, taip susikuria galimybė, kad informacija pasieks klausytojo širdį ir tikslingai atliks savo darbą.
Žodžio galia, skvarbumas slypi tą žodį ištarusiame žmoguje.
Kalbėjimas be pagarbos pašnekovui, sau, savo sudedamosioms dalims, kosminėms sąmonėms, visam subtiliam pasauliui neduoda, neneša teigiamos, tikslios, keičiančios, auginančios, kuriančios informacijos. NVR pagarba yra viena iš sąlygų įvaldyti kalbos galią, kad kalba žodžiai būtų nukreipti į kūrybą, į pokytį.
Kas yra pagarba? Tyras savęs priėmimas, kaip tobulos, subtilios Kūrėjo dalies. Pagarba – tai suvokimas, kad esu visumos dalis ir susiliejusi su ja, priėmusi poziciją, kad kiekviena gyvastis, egzistencija turi teisę būti, ir būti tokiame sąmoningumo taške, kokiame yra ir tai yra tobulas pasaulis, toks koks yra.
Pagarba sau ir kitam išlaisvina ir leidžia su džiaugsmu stebėti, grožėtis Subtilaus pasaulio kūryba.
Pagarba sukuria tvirtą ryšį, pagrįstą bendryste, džiaugsmu, tyrumu, meile, laisve būti savimi. Išugdžius savyje pagarbos savybę, nusiima savęs išaukštinimo blokai, į gyvenimą įsilieja nepaprastas paprastumas, kai jauti lengvą, švelnų ryšį su aplinka ir tuo pat metu jauti, žinai, kad pats esi nepaprastas Kūrėjo kūrinys.
Žodžiai pripildyti pagarbos, visada bus išgirsti, priimti, jeigu ir tuo momentu nesuprasti, bet pagarbos vibracija išliks atmintyje ir vėliau suvokta tiesa, kurią buvo išgirsta anksčiau, įsitvirtins su teigiama, nepaneigiama jėga.
Žodžiai pripildyti pagarbos atveria, kitų širdis.
Žmogus kalbantis ir išjaučiantis pagarbą, sudaro sąlygas Subtiliam pasauliui išskleisti aukšto dažnio kūrybą materijoje. Kad ir kaip būtų kalbėtojas įvaldęs kalbėjimo meną, gražiai mokėtų kalbėti, bet vidinė būsena, pagarbos išjautimas nulemia tos kalbos išskleidimo, poveikio kitų sugebėjimui priimti, kokybę.
Žodis iš širdies
Diplominio rašymą aš pavadinau diplominio rašymo kelione. Kūrėjas, kaip specialiai man jį uždavė parašyti, kad vėl pažvelgčiau į tai, kas mane stabdo, pažinčiau tai, perleisčiau per save ir transformuočiau. Ar man pavyko? Diplominį parašiau, kitomis akimis pasižiūrėjau į savo savybes, elgseną. Tobulinti yra ką, pakeisti noriu daug ką savyje, aš tai darau. Suvokimas paprastas: dideli darbai pasidaro, kai kasdien yra padaromi visi mažieji.
Ko išmokau ir kas įstrigo į širdį? Labiausiai tai pagarbos pajautimas ne tik kiekvienam, bet ir pačiam sau, ir jausti ne tik kalbant, bet ir būnant ramumoje, būnant tyliame santykyje, bet kokioje situacijoje, bet kokiame išgyvenime ir bet kam, net ir tam su kuo turėjau neigiamą patirtį. Kitas dalykas mano galios troškimas, jis buvo pas mane toks užslėptas, toks suktas, kad net dabar nesu tikra ar aš jį pilnai išgryninau, iškėliau į paviršių. Visoje mano kalboje ir parašytuose tekstuose žodis „galia“ vyrauja. Pakeitusi mąstymą, susitelkusi į tyrumą aš jau galiu sakyti, kad galios supratimas man pakito: tikroji galia yra, kai gležnas gėlės stiebelis išlenda pro kietą asfalto dangą; tikroji galia yra meilė, švelnumas, tyrumas, pasitikėjimas ir tiesiog buvimas savimi. Trečia, tai pati mano kalba: taip, ją turiu be galo tobulinti, pakeisti žodžius, išlikti sąmoningume, negaliu sakyti, kad tai darau labai gerai, bet atsiradęs džiaugsmas, švelnumas, ramybė leidžia sustoti ir jei nerandu kitų žodžių tiesiog nusišypsoti.
