Šeštadienio procesai praėjo su griausmu, miegoti nuėjau nesulaukusi net aštuntos valandos vakaro. Praėjo sekmadienis, pailsėjau ir jau pirmadienį susitelkiau pasižiūrėti, o kas dabar aš esu. Pasiekimų momentumą išdalinau, vadinasi, turi skleistis kažkas naujo. Sėdžiu rašyti – nesirašo. Sėdžiu mąstyti – nesimąsto. Ne dėl to, kad jaustųsi koks sąstingis, ne. Tiesiog nėra minčių, nėra jokio judesio. Visiška ramybė. Gera ramybė, švelnu, šilta, jauku. Bet juk esu įpratusi veikti. Negaliu gi visą dieną nieko neveikti.
Mėginu pasikalbėti su Kūrėju – nieko, nėra judesio. Mėginu susirasti erdvėje Maitrėją – nieko. Vėl tik ramybė. Taip ir prabėgo diena, kaip ir geroje būsenoje, bet protas sako ką kita. Nusprendžiau, kad rytoj kelsiuos labai anksti ir eisiu medituoti į savo kupolą. Pasikviečiau kartu savo vyrą, nuėjome saulei tik pradėjus tekėti. Pats geriausias metas susitelkimui naujai kūrybai. Ir vienaip mintis dėlioju, ir kitaip – ir vėl nieko. Gera, ramu ir tuštuma.
Labai nenoriu nukristi į kokį nors liūdesį, kad nieko nevyksta, tai mėginu būti pozityvume. Praėjo valanda – nieko.
Kas tada lieka. Lieka prisiminti teoriją: atidavus pasiekimų momentumą akimirkai sumažėja energijos kiekis ir neturi su kuo kurti gyvenimo. Vadinasi, reikia laiko, kad pasiekimų momentumas susikurtų naujas. Galvoju, kaip gerai, kad tai vyksta pavasarį, kada gamta bunda, kada yra darbų sode. Žiemą būtų labai liūdna, kai negali kurti, nejauti subtilaus pasaulio ir dar nėra kas veikti namuose. Žinoma, gali greitai prisigalvoti darbų ar rūpesčių, bet juk nepabėgsi nuo savęs į žemesnės dimensijos gyvenimą. Tai pasidžiaugiau, kad geras oras ir išėjau gėlynų tvarkyti.
Kaip sakoma, jei nežinai, ką daryti, daryk, ką gali geriausio tą akimirką. Tai kada nevirpa mano sąmonės lauke nei viena mintis, nei vienas pojūtis, lieka fizinis kūnas, su kuriuo galiu veikti. Ir kurti. Tarkime, gėlynus. Dar, jei oras leis, šiandieną ir terasą nudažysime.
Kai „ėjo“ žinios ir reikėjo perprasti tiesą, užrašyti teoriją, tai lauko darbams ir kitoms nelabai būtinoms veikloms negalėjau skirti savo laiko. Darbus perleisdavau kitiems žmonėms, kurie tai geba geriau už mane ir kuriems tai darbas, kartu ir uždarbis. Gausos dėsnis visados veikia tikslingai. Kai esu užsiėmusi, tai yra ir pinigų, kad galėtume nusamdyti kitą žmogų dirbti. Bet kada nesu užsiėmusi, tai ir tų pinigėlių tiek nereikia, kai ką galiu ir pati pasidaryti. Atrodo, uždarbio tiek nebėra, bet jo dabar tiek ir nereikia. Viskam savas laikas. Tai tuo save nuraminusi, su pasimėgavimu pasineriu į savo gėlynų puoselėjimą, aplinkos tvarkymą. Supratau, kad esu tikrose atostogose. Net nepamenu, kada esu turėjusi atostogas nuo visų savo vidinių procesų ir darbų. Trys metai kaip to nebuvo. Tik įdomu, kiek aš pati sau leisiu atostogauti, neįsitempusi, kad nevyksta darbas subtiliame pasaulyje. Ką gi, pamėginsiu leisti sau paatostogauti. Tiesa, Mokytojai sakė, kad bent porą mėnesių turėčiau atostogauti ir darbus taip sudėliojo, kad jų būtų mažiau, tik kaip save sulaikyti, kad neprisikūrus darbų…
