Prieš keletą metų turėjau vieną viziją, kurioje man rodė ateities gyvenimą. Buvo labai netikėta išgirsti vieną frazę, kaip tas, kuris man pasakojo apie tikimybių lauke esančią ateitį, pažiūrėjo į mane ir sako: kokia sena sąmonės struktūra. Jau visai atgyvena. Niekaip negalėjau suprasti, kaip gali būti mano sąmonės struktūra sena? Ji yra, kokia yra. Ji negali būti sena. Aš, kaip sąmonė, gal sena, bet struktūrą negali būti sena. Bet klydau. Ji buvo sena, kaip senas kompiuteris, kuris nebeatlaiko naujų programų. Ir tada prasidėjo ilga patyrimų ir suvokimų kelionė, kol galiausiai suvokiau kaip sąmonės struktūra kinta, kokios naujos sudedamosios dalys įsilieja ir kaip tai pradeda įtakoti gyvenimą. Apie tai rašau savo naujausioje knygoje „Nepažinta sąmonė“. (ji kol kas rašoma, tai nerasite dar knygynuose jos).
Dabar dažnai tenka patirti suvokimą, kad tai, kas atrodė nekintama – kinta. Kas atrodė nepajudinami tiesos postulatai – kinta. Protas „užlūžta“ kaip taip gali būti? Bet praeina laikas, ateina ne tik vidiniai pajautimai, bet gauni daug informacijos ir tada susikuri loginius paaiškinimus sau, kad tai tikra. O kai man asmeniškai tikra, tai tampa mano realybės dalimi. Tikiu, kad ir jūs išgyvenate keistus pojūčius, vizijas. Nebegalite suprasti ar tai tikra, ar tai iliuzija, ar iš vis kažkokia nepaaiškinama fantazija. Žinoma, visaip gali būti. Mūsų lūkesčiai ar baimės, o gal ir ego geba paduoti neteisingas vizijas, bet tik tyra širdis pasako ir laikas parodo, kas tikra, o kas nereikalinga informacija, atėjusi iš senosios patirties lauko.
Bet ateina ir labai tiksli informacija, bet ji būna tokia keista, kad nežinai tikėti ja ar ne. Prisiminkime, visata yra beribė, nesam pajėgūs visa ko suvokti ir suprasti, o subtilioji erdvė dar galingesnė. Mūsų protas negeba sugeneruoti labai daug sudedamųjų dalių į vientisą aiškų parodymą, tai matome tik mažomis dalimis didžiulės visumos. Kai kada net sąskambio jokio nėra tarp vienos informacijos ir kitos. Bet sąskambio nėra kol kas, kol visas vaizdas dar nėra aiškus. Daug ko negali mums aiškiai parodyti, nes mes turite tam tikras nuostatas ir kitą tiesą taip greitai atmetame, kad nespėjame į ją patys įsigilinti. Ir laukia subtilieji mokytojai, kol tiesa bus priimtina, ir kuria pačias įvairiausias pamokas, kad patirtume ir suprastume tai, ką norės mums papasakoti. O kai kada reikia metų, kol tie vizijų vaizdiniai ar gautos žinutės iš subtilios erdvės susidės į vieną aiškų vaizdą. Todėl siūlau kai kurias žinutes užsirašyti, nevargti su galvojimu ką tai reiškia man šiandiena. Gal ką nors ir reiškia, bet nebūtinai, nes tai gal tik akimirka patyrimo, kurį gali užfiksuoti ir kuris praplečia tavo mąstymą, o tiksli informacija išsiskleis vėliau. Tokias žinutes užmirštame, bet užsirašius visados bus progos prie jų grįžti vėliau ir jas kitaip suprasti. Ir kai užsirašote žinutes ar aprašote vaizdinius, darykite tai labai tiksliai. Nepridėkite savo dabartinių pamąstymų ir „nepritempkite“ prie dabartinio žinojimo. Patys iškraipysite jums svarbią žinutę. Daug kartų esu su tuo susidūrusi, kad užrašant žinutę ji man vienaip atrodė, o po pusmečio ji man jau kitaip suvokiama ir tada labai svarbios tampa tam tikros smulkmenos, kurios užrašymo metu neatrodė labai svarbios. Užsirašykite kaip matėte vizijoje ar kaip subtilieji mokytojai perdavė kaip faktą, tiksliai. O tik vėliau jau galite aprašyti savo samprotavimus ką tai reiškia. Nesuplakite į vieną žinutės informacijos su tos dienos gebėjimu suvokti žinutės tiesą.
Jei svarstote ir jaučiate, kad tai labai tikra, pasižymėkite – gyva tiesa. Jei mąstote ir daug kas neaišku, rašykite: darau prielaidą… Vėliau vėl jums bus lengviau prisiminti kiek tą žinutę laikėte aiškia, tikslia, o kiek ji kėlė sumaišties. O gal ji ir buvo skirta tik mąstymo suaktyvinimui. Pačiam padiskutuoti raštu apie tam tikrus patyrimus tikrai vertėtų. Nes daug labiau išsiplečia informacija, tai aprašant, subtilieji mokytojai per tavo asmenines mintis dar praplės suvokimą. Galite antra tiek gauti žinios apie ją rašant apmąstymų dienoraštyje. Vėliau skaitant tuos apmąstymus, gal daug kas atrodys juokinga, net vaikiška, bet prisiminkite, tą akimirką kai rašėte tai jums buvo svarbu. Tada jūs svarstėte, apibūdinote savo patyrimus, tai jus augino. Ir jei net nebus niekam kitam reikalingi jūsų užrašai, tai bus reikalinga jūsų augimui. Jūsų sąmonėjimui. Ir tarp visų savo užrašų tikrai rasite esminių perliukų, kuriuos perskaičius vėl tavo suvokiamo pasaulio realybė kis. Įvyks laiko kilpos sprogimas.
