Jau praėjo kelios dienos po kelionės, viskas aprimo, atsirado galimybė parašyti žinutę. Aš su šeima keliavau į Austrijos Alpes. Kalnai nuostabūs, aplink juos išsidėstę gražūs, tvarkingi namukai, kupini gėlių. Žavėjo karvių varpelių skambėjimas tyliais rytais, stebino audros metu skambantys bažnyčių varpai, o dar labiau nustebino kalno viršūnėje giedantis choras (matyt, choro kolektyvas į piligriminę kelionę keliavo).
Daug žemiškų įspūdžių, bet nuolat stebėjau save, savo vidinę būseną, savo ryšį su kalnais, savo santykį su subtiliais mokytojais. Pirmiausia, save nustebinau tuo, kad jaučiau mažiau įtampos dėl aukščio baimės, nei įprastai. O tai leido džiaugtis atsiveriančiais vaizdais. Kaskart įsiklausydavau į kalnus, ar jie kalba su manimi. Ne, nieko. Viena diena, kita diena, savaitė, nieko. Jautėsi subtili tyla. Ir tik vieną rytą, kai apsistojome viešbutyje, man aukščiausiai pasiekiamoje vietovėje, kalnai prakalbo. Jaučiau, kaip energinės įkrovos įtakoja mano lamos sąmonę. Sėdėjau įsikibusi vyrui į ranką, nes dėl galvos svaigimo nenorėjau jaustis nestabili, ir leidau sau ramiai viską išgyventi. Nebuvo vaizdinių, nebuvo pokalbių, buvo vienintelis jausmas – pagaliau save sunaikinu. Sunaikinu viską, kas esu viduje. Tyrumo materija – tai naujos realybės substancija. Bet tas tyrumas yra ne jausmas, o tiesiog skaidri švara, nebuvimas nieko, kas buvo žmogaus kurta. Ir norint tapti nauju žmogumi, turi leisti sau save sunaikinti. Tiesa, tie procesai jau daug metų vyksta, daug ko tenka atsisakyti. Labiausiai atsisakyti prisirišimų. Viskas gyvenime ir toliau egzistuoja viena ar kita forma, bet svarbu, kaip reaguoji į tai, kas vyksta, kas tau svarbu. Ir mokaisi paleisti. Nelaikyti stipriai rankose suspaudus nei savo svajonių, nei savo darbų, nei santykių. Mokiausiu būti visada tvirta savimi, kad niekam aplink nelikus, pati išlikčiau. Nusiėmė prisirišimo apsiaustai. Taip romantiškai nuskambėjo mintis apie vykusį procesą.
Ir atsirado toks lengvumas, visiškas pasitikėjimas savo kuriančia sąmone. Žinojimas, kad viskas bus taip, kaip turi būti, lieka tai priimti ir geriausiu būdu dirbti tai, kas toje dienoje svarbiausia. Žinoma, negaliu sakyti, kad ir jūs taip elkitės, jūsų gyvenimo sąlygos kitos: šeima, darbai, žemiški įsipareigojimai. Man atėjo akimirka, kada įsipareigojimas lieka tik savo kuriančiai sąmonei. Ką ji nuspręs, pasitarusi su visomis kitomis kosminėmis sąmonėmis, tą aš, kaip žmogus, ir veiksiu. Tik lieka ugdyti pastabumą į ką veda mano kuriančioji sąmonė. Ji nekalba, kaip kalbėdavo subtilieji Mokytojai, aiškiai, tvirtai. Ji kalba per pojūtį, per mintį, per žinojimą. Nebėra strategavimo ką ir kaip daryti. Žinau ir jaučiu, kad tą dieną energijos geriau teka per kūrybą, o kitą diena energijos geriau teka per žemiškų darbų atlikimą ar techninius kūrybinius darbus.
Turiu vieną siekiamybę – netrukdyti savo kuriančiai sąmonei kurti realybės taip, kaip reikia. Tai nereiškia nieko neveikimo. Tai reiškia daug ir atsakingai dirbti, bet ne pagal savo žemiškus norus, o pagal tai, kaip reikia. Tai labai geras jausmas. Ramybė, neskuba, stebėjimas kaip viskas vyksta. Svarbu išlaukti, nurimti, išskaidyti nuovargio, įtampos dalelytes ir stebėti kuriančios sąmonės veiksmus.
Kitą dieną nuo kalno, įnešusio pokytį, jau pasukom namų link ir apsistojome Vokietijos miestelyje. Neįtikėtinai įdomiai parinkta vieta. Tiesa, dukros keliavo į Adelės koncertą, tai ta vietovė joms bus paranki. Gražus, tvarkingas baltais namais apstatytas miestelis. Tik jame nebuvo žmonių, nebuvo kavinių, nebuvo parduotuvių. Gal dėl karščio visi užsidarę savo namukuose, o gal taip įprasta, bet buvo labai tylu ir ramu. Kaip ateiviai vaikščiojome po miesto gatveles vieni du. Bet esmė ta, kad ten pajaučiau, kaip susistabilizavo buvimas naujoje erdvėje, naujame savo nemateriniame kūne. Materinis (fizinis) kūnas tai tas pats, o nematerinis jau kitas. Ir kaip lengva tam nemateriniam kūnui gauti naują informaciją, naujai ją išgyventi, naujai kurti. Po tos dienos namo keliavau pasiruošusi naujai kūrybai, naujiems projektams. Žinojau, apie ką kalbėsiu tęstiniuose mokymuose, prisiderinau prie naujos savęs rolės, kuri gebės veikti daugiamatiškume, kuri sau kelia daug daugiau iššūkių nei prisijungiantiems į mokymus. Bet visa tuo esu laiminga.
Kalnai leido mano materialiame kūne įsitvirtinti mano naujam nemateriniam kūnui. O tą naują mano nematerinį kūną sukūrė mano kuriančioji sąmonė, pasitardama tiek su Kūrėju, tiek su Absoliutu. Vienovės sąmonė sukūrė naują mano nematerinį kūną. Lieka viską darniai apjungti su materiniu gyvenimu ir toliau kurti naują realybę.
Nuotraukoje kalnas, kuris ryte išjudino didžiuosius procesus, o vakare švytėjo vaivorykšte.
