Žmogus kaip esybė susiformavo arkangelų sąmonės lygmenyje, kuris pasireiškia nuosekliu vystymusi. Vadinasi, pirmiausia žmogus patiria nuoseklius sąmonės augimo ciklus, vėliau jis gali patirti elochimų sąmonės įaktyvintą momentinį suvokimą, o dar vėliau – kvantinės sąmonės dėsnius.
Gyvybinė čakra – kūno sąmonė. Veikia instinktai, svarbu išlikti fiziškai, patenkinti savo poreikius ir būti saugiam. Labiau priimtinas fizinis darbas, stipriai išreikštas kategoriškumas, noras patenkinti asmeninius troškimus. Kūno sąmonė kaupia visą žmogaus patirčių informaciją ir jei patirtys labiau negatyvios, fizinis kūnas ima sirgti.
Emocinė – mentalinė sąmonė. Šiame virsmo etape yra aiškiai išreikštas protas ir emocijos. Galimos didelio ego apraiškos. Žmogui itin svarbūs asmeniniai gebėjimai, jis siekia įsitvirtinti visuomenėje, sukaupti turto, turėti valdymo galią, būti žinomas. Žmogus suvokia save kaip mirtingą būtybę, mano, kad po fizinio kūno mirties nieko nelieka, todėl viską patirti reikia čia ir dabar. Jo gyvenimui didelę įtaką daro kolektyvinė žmonijos sąmonė, todėl itin paiso visuomenėje priimtų normų, gyvena jų suformuotą gyvenimą.
Sielos sąmonė. Žmogus ima save suvokti kaip sielą, pripažįsta reinkarnaciją ir praėjusių gyvenimų įtaką dabartiniam gyvenimui. Tai leidžia suprasti, kaip veikia karmos dėsnis, skatina prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Žmogus supranta, kad karma grįš jei ne iš karto, tai kitame įsikūnijime. Suvokia, kad gyvenimas priklauso ne vien nuo išorinių aplinkybių, bet ir nuo jo paties pastangų sąmoningai valdyti savo mintis, jausmus, elgseną. Žmogaus elgsenai įtakos turi tiek kolektyvinė sąmonė, tiek karmos dėsnio suvokimas.
Ketvirtoje čakroje Širdis ir Protas susijungia su aukštesniąja sielos sąmone. Žmogus patiria, kad egzistuoja aukštesnės sąmonės minčių laukas, iš kurio galima pasisemti naujų idėjų, sprendimų. Išsiugdo vidinis žinojimas ar intuicija. Intuicija – informacijos nuskaitymas iš dabarties ar netolimos ateities energinio informacinio lauko, vidinis žinojimas – protu nepaaiškinamas žinojimas, kad tai tiesa, taip reikia arba bus taip, o ne kitaip. Gilėja sąlytis su Kūrėju, žmogus supranta, kad ne viskas priklauso nuo jo ar aplinkos, kad į pagalbą dažnai ateina subtiliosios jėgos. Suvokia, kad egzistuoja gyvenimo dėsniai, kurių būtina paisyti. Ugdoma besąlyginė meilė. Žmogus mokosi gyventi teigiamose vibracijose, įvaldo savo mintis ir emocijas. Supranta, kad situacija gali iš esmės keistis, pakeitus požiūrį į ją. Stiprėja noras tarnauti žmonijos gerovei, padėti kitiems, aukotis. Tokiu atveju neretai pamirštamas vidinis augimas, nes dėl darbų gausos nebelieka laiko sau.
Pakylėtoji sąmonė. Ima vertis stipresni vidiniai pojūčiai. Žmogus pradeda vienodai skirti dėmesio kitiems ir sau, savęs pažinimui bei ugdymui. Pasižymi noru globoti, pasitarnauti, bet jau ne dirbti už kitą. Žmogus pradeda giliau, aiškiau išjausti subtilųjį pasaulį. Jis gali priimti kosminių sąmonių informaciją, medituodamas jaučia stiprius energinius srautus, patiria didelę meilę ir gerumą bendraudamas su Kūrėju, Dvasios Mokytojais. Vis dažniau jaučiama palaimos būsena, malonumas gyventi. Mintis laisvėja, mąstymas plečiasi. Žmogus ima labiau gerbti kitus, jis tampa mažiau kategoriškas, sumažėja ir emocinis nestabilumas. Lieka tik pozityvus jausmingumas.
Atsivėrus aukščiausiąjai sąmonei, vidinis ir išorinis pasaulis tampa vienodai svarbus. Harmonija, balansas, įsiklausimas į save. Vidinė harmonija kuria išorinę harmoniją. Žmogus supranta, kad kasdienybė priklauso nuo gebėjimo įvaldyti savo mintis, emocijas, ego ir sielos troškimus. Supranta, kad svarbu keisti įpročius, neturėti lūkesčių, troškimų, sutelkti dėmesio energiją į tikslingus darbus. Švelnų jausmingumą keičia racionalus tikslingumas. Žmoguje tvirta pagarba kitam žmogui, bet jau nebepataikaujama jo egoistiniams norams, šaltai reaguojama į kito žmogaus nesėkmes, kurios atsiranda dėl jo nenoro prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Dėmesys sutelkiamas į mąstymą, į savo gyvenimo kūrybą. Būdamas pakylėtos sąmonės žmogus gali bendradarbiauti su Pakylėtaisiais Valdovais, daug ką nuveikti palaikomas jų energijos. O suaktyvinęs aukščiausiąją sąmonę jau pats prisiima atsakomybę už visą savo kūrybą ir suvokdamas visatos dėsnius pats kuria palaikymo ir kitas energijas. Kosminės sąmonės tampa tik patarėjais, bet savo energijos nebeduoda, todėl žmogus nebejaučia stiprių energinių srautų, tik aiškesnį vidinio išsiplėtimo ties kuria nors viršutine čakra pojūtį.
Kai suaktyvėja septintoji čakra, žmogus tampa kūrėju. Realybė formuojasi savaime, atspindėdama žmogaus suvoktas tiesas, visatos principus ir dėsnius. Gerai įvaldomas žemesniųjų čakrų skleidžiamas energijų intensyvumas. Žemesnės sąmonės realybės lauke egzistuojantys dėsniai tampa nebeaktualūs. Žmogaus nebeveikia kolektyvinė sąmonė, nebeveikia karma, keičiasi gyvenimo linija. Jis renkasi, ką nori patirti, prisiima atsakomybę už kiekvieną mintį, jausmą, veiksmą, būseną. Kuria per suvoktą mintį – apgaubia ją gyvybine tyros meilės ir tikėjimo, kad tai realu, energija ir materializuoja.
Pagal šį minimalų aprašymą jūs galite suprasti, kuri jūsų sąmonė šiuo metu yra aktyvesnė ir tuomet taps aiškiau, kokie dėsniai veikia jūsų kasdieniame gyvenime. Jei manote, kad pasiekėte savo aukščiausiąją sąmonę, tačiau esate valdomi emocijų ar ego, vadinasi, jūsų gyvenimo fokusas yra ties daug žemesne čakra. Tarp to, ką jaučiate, ko siekiate ir kaip iš tiesų gyvenate, turi būti darna. (Daugiau apie sąmonės lygius, čakrų veiklas, gyvenimo sąmonę galite rasti knygose „7 sąmonės augimo ciklai)
