7 sąmonės augimo ciklai, 7 sąmonės lygmenys. Ar jie pažinti? Ne, bet žinau teoriją. Žinojimas prilygsta tam tikram pažinimui. Štai kaip suprantu žmogaus sąmonės struktūrą:
Kūrėjas (Dievas, Aukščiausias Protas), kaip daug patirties turinti sąmonė, save įvaldė taip, kad savo sąmonės lauke galėjo sukurti realybę. Įvyko didysis sprogimas, ir iš Kūrėjo, nebūtyje egzistavusios sąmonės, išsiskleidė materija – būtis. Kūrėjas įgijo galią kurti materiją. Nežinau, kiek ir kaip Jis kūrė, suvokiu tik tiek, kiek tai susiję su žmogum. Kūrėjas sukūrė Visatoje egzistuojančius dėsnius, principus, įstatymus. Juk turėdamas beribes galimybes, gali kurti be jokių apribojimų, bet jei nori konkrečių patyrimų ir realiau apčiuopiamos kūrybos, tam tikri apribojimai vis tik reikalingi. Tarkime, jūs jaučiate, kad erdvėje visko labai daug, daug galimybių, potencialo, tačiau jūsų gyvenime niekas nevyksta. Nepažintos sąmonės, o juolab Nebūties, lygmenyje slypi be galo daug visko, kas galėtų įgauti formą, pasireikšti būtyje, kas galėtų būti suvokta ir išjausta. Tačiau tam reikalinga dėmesio energija. Auga, skleidžiasi tik tai, į ką sutelktas dėmesys. Reikalinga ir aiškiai apibrėžta kryptis: ko siekti, kas tau svarbu, ir kaip tikslinga veikti visumos atžvilgiu. Kūrėjas pasirinko, kas Jam svarbu, ką visumos atžvilgiu verta sukurti, ir galiausiai pasiekė akimirką, kai sumanė sukurti žmogų – itin tankią materinę struktūrą. Pirmuoju materijos elementu tapo monada. Vertinant iš žmogaus pozicijos, monada yra beveik nemateriali forma, nes dėsniai ir principai plika akimi nematomi. Bet Kūrėjo akimis tai jau buvo minties sutelkimas į materiją. Dėsniai ir principai ėmė egzistuoti, bet jie neveikė, kol nepradėjo sąveikauti su aplinka.
Tikiu, kad Kūrėjas yra beribė, galinga sąmonė, kurios mes iki galo taip ir nepažinsime. Tikiu, kad Kūrėjas, sutelkdamas savo mintį į materiją, ir pats save tam tikra prasme apribojo. Kai monada, dėsnių ir principų ūkas, susiformavo į esybę, tai ir Kūrėjas savo vidiniame sąmonės kanale perėjo į tankesnį savo būvį. Pagal mano suvoktą teoriją (žr. 2 lentelė), esybės šviesos kūnai formavosi arkangelų lygmenyje, Kūrėjo arkangeliškoje sąmonėje. Kūrėjas jau turėjo sukūręs sąmoningas gyvybės formas, kurios galėjo kurti dar tankesnes, labiau materialias, apribotas formas – serafimus, elohimus, arkangelus. Esybės įgavo individualumą. Joms buvo numatytos paskirtys, įpareigojimai, galimybės ir gebėjimai. Dar žemesniame vibraciniame dažnyje formavosi sielos sąmonės lygmuo. Kol esybė atėjo iki sielos sąmonės, susiformavo tarsi papildomi sąmonės posluoksniai: pakylėtoji sąmonė ir aukštesnioji sielos sąmonė. Aukštesnioji sielos sąmonė užfiksavo viską, ką jai skyrė Kūrėjas. O kai susikūrė sielos sąmonės eterinis kūnas ir šis kūnas įėjo į materiją (gimė žmogumi), tuomet aukštesnioji sąmonė ėmė fiksuoti savo, kaip žmogaus ,kūrybą. Siela reinkarnuodamasi kaupė patirtis: tiek geras, tiek blogas. Gyvendama aiškiai išreikštame dualume, ji galėjo rinktis, ką palaikyti: gerąsias energijas ar blogąsias. Kai žmogus nebesugebėjo išlaikyti balanso tarp gėrio ir blogio, susikūrė karmos sfera, o visa žmogaus gyvenimo informacija įsirašė į akašos kronikas, iš kurių aiškiaregiai galėdavo išskaityti sielos gyvenimo liniją.
Kaip formuojasi gyvenimo linija? Sielos aukštesniosios sąmonės lygmenyje kaupiasi Kūrėjo idėjos, ką žmogus gali patirti, kokie jo gebėjimai gali išsiskleisti, ką būtų tikslinga kurti, o sielos lygmenyje – žemiškoji žmogaus patirtis, jo veiksmai, atspindintys, kokias energijas jis skleidė, kaip naudojo Kūrėjo jam suteiktą potencialą. Šios dvi susikirtusios linijos formuoja naujo įsikūnijimo gyvenimo liniją. Toje linijoje yra tam tikri taškai, kuriuos priėjęs žmogus privalo suvokti tiesą, suvokti savo klaidas, nuspręsti, ką turėtų keisti, kaip elgtis toliau ir t. t. Šiuos taškus kiekvienas žmogus gali pereiti lengvai – mąstydamas, keisdamas savo požiūrį, elgseną, charakterio savybes. Bet gali ir sudėtingai, jei nėra sąmoningas ir nesimoko iš savo klaidų. Tuomet visi karminiai taškai ima reikštis materijoje: užklumpa sveikatos bėdos, nesėkmės, painios situacijos. Žmogus sako: tokia jau mano karma, nieko nepadarysi. Tačiau jis labai klysta. Kai žmogus sąmonėja ir suaktyvina savo aukštesniąją sielos sąmonę, jis pradeda labiau susitelkti į tai, ką jam siūlo Kūrėjas, į ateities energijas ir, jei gyvena tikslingai, nenutoldamas nuo savosios paskirties, jo karma tampa vis mažiau aktyvi.
