Žmogaus protui neįmanoma suvokti Kūrėjo galios, Jo didybės. Būdamas galinga sąmone Kūrėjas save suvokia daugiamatėje erdvėje, joje Jis modeliuoja daugybę pasaulių. Savo dėmesio energiją Kūrėjas sutelkė į tašką, ir jame ėmė rastis pirminė materijos forma. Iš šio pradžios taško, kurį galima pavadinti branduoliu, gimė visata. Tai jos pradžių pradžia. Branduolys, kupinas informacinių kodų, kuriuose slypi formų egzistavimo galimybė, kūrybos potencialas, pati egzistencijos esmė. Kitaip tariant, Kūrėjas sukūrė „širdį“, spinduliuojančią gyvybę.
Žmogaus protui nėra suvokiama, kaip apdorojama, sujungiama tokia gausa kodų, kaip apskaičiuojamos galimybės ir galiausiai viskas virsta materija. Tai – Visatos Kūrėjo kūryba, Jis viską apskaičiavo, numatė, nustatė, apibrėžė laike ir erdvėje, numatė nuolatinį virsmą, nuolatinį atsinaujinimą. Iš branduolio pulsuojantys kodai kuria materiją. Kuria daugiamatę sferą, kurioje susijungia daugybė energinių gijų, gimsta sąryšis tarp erdvių, laiko atkarpų, tarp minčių, jausmų, formų, kodų.
Santykis tarp Kūrėjo ir žmogaus yra užpildytas pačiomis įvairiausiomis gijomis, materiją kuriančiomis substancijomis. Kiekvienoje substancijos dalelytėje slypi neapsakomai daug galimybių. Visatos Kūrėjas yra sukūręs daugybę galimybių ir gebėjimų, skirtų žmogui, tačiau šis daug ko taip ir nepatiria, nes yra primiršęs egzistencijos esmę – auginti, plėsti savo sąmonę ir iš Kūrėjo minčių lauko semti informaciją, naudotis galimybių gausa. Kiekviena kūrinijos subatominė dalelytė savyje saugo be galo daug sklaidos galimybių, Kūrėjas nenutrūkstamai skleidžia kūrybinius impulsus, Jo kūrybos laukas kupinas dar nerealizuotų, neišreikštų idėjų bei galimybių, laukiančių žmogaus dėmesio energijos.
Šioje visatoje neegzistuoja atskirtis. Viskas, kas egzistuoja, tarpusavyje susiję, vieni elementai daro įtaką kitiems. Kai žmogus nepriima to, ką Kūrėjas jam siūlo, Kūrėjo kūryba ima strigti. Jis negali sklandžiai kurti gyvenimo matricos visiems savo pasauliams, negali patirti savo sąmonės sklaidos naujame cikle. Žmogus – tai ne vien fizinis kūnas, ne vien mąstantis protas ir jausmų sfera. Jis nuolat save kurianti kosminė sąmonė. Žmogaus sąmonės dalelytė atspindi Kūrėjo sąmonės dalelytę. Žmogaus sąmonės dalelytė yra pripildyta GYVYBĖS. Jeigu sąmonė turi gyvybę, vadinasi, turi ir egzistavimo laiką, erdvę, sąlygas joje būti bei materializuoti mintis, kurti realybę. Gyvybė į materiją ateina su savo egzistavimo kodu. Jis apibrėžia visus gyvybės egzistavimo principus, prasmes, galimybes. Apibrėžia gyvybės egzistavimo pradžią ir pabaigą, virsmo ciklus, laiką ir erdves, kuriose gyvybė gali veikti.
Manau, kad žmogus patyrė keletą vystymosi erų, kuriose buvo numatyti virsmo ciklai. Era – tai kosminis laikas, apimantis virsmą nuo pradžios iki pabaigos. Kiekvienas virsmo ciklas turi savą egzistavimo Tiesą, kuri nusako visus procesus, galinčius vykti tam tikru laikotarpiu. Kiekvienas laikotarpis sudarytas iš mažesnių ciklų. Žmogus (ir visa kūrinija) turi numatytas galimybes ir gebėjimus, ką gali kurti, ką gali patirti, ko gali išmokti būtent tuo metu. Kai įsisavinamos vieno ciklo duotybės, atsiveria kitas – su naujomis, aukštesnio dažnio galimybėmis, naujais gebėjimais.
Kiekviena nauja vystymosi era egzistencijai suteikia papildomą komponentą. Tarkime, septyni sąmonės virsmo ciklai nusako žmogaus sąmonės virsmą, tobulėjimą, vis naujų įgūdžių įvaldymą. Nauja vystymosi era įdiegia į materiją visiškai naują, iki tol nebuvusią funkciją. Pavyzdžiui, vienu Žemės kūrimosi metu sąmonė save patyrė tik nejudančioje, nekuriančioje formoje. Ji apčiuopė save visiškai naujoje pozicijoje – tankioje materijoje. Patirti save apribotą sąmonei buvo didžiulė patirtis. Kitoje vystymosi eroje įvyko kardinalus pokytis – atsirado judėjimas, dar kitoje – jutimas, jausmas, santykis, dar vėlesnėje – mąstymas, proto veikla. Kiekviena era fiksuoja ankstesnio virsmo pasiekimus ir integruoja visiškai naujas galimybes, naują funkciją. Per žmogaus virsmo ciklus tos pačios funkcijos (mąstymas, jutimas, veiksmas) yra tobulinamos, plečiamos, papildomos, tačiau kardinaliai nesikeičia. Šiuo žemiškuoju laikotarpiu keičiasi ne tik žmogaus virsmo ciklas, bet ir vystymosi era. Žmogaus gyvenimas ima iš esmės keistis, atsiskleidžia visiškai nauji žmogaus gebėjimai, naujos galimybės. Į jo sąmonę, energinį lauką integruojama iki šiol nepatirta ir dar nesuvokta egzistavimo prasmę keičianti funkcija. Jau dabar atsiveria nauji pojūčiai, jie leidžia spėti, kas laukia žmogaus artimiausiu laiku, kai jis pereis į kitą vystymosi erą, įgis naują sąmonės struktūrą ir pradės pažinti naują Tiesą (pakitusios Kūrėjo sąmonės išskleistą realybę).
