Kintanti Kūrėjo sąmonė leidžia transformuotis žmogaus sąmonės struktūrai. Jau žinome, kad kiekvienas sąmonės lygmuo suformuoja tam tikrą realybės lauką, kuriame gyvena ir kuria žmogus. Kurdamas savo visatą Kūrėjas pasitelkė ir kūrybines sąmones iš kosminių platybių. Pats Kūrėjas taip pat yra kosminė sąmonė, bet tiek subrendusi, kad gali kurti materinį pasaulį. Taip Jis sukūrė visatą, žvaigždynus, pasaulius, dėsnius, principus, įstatymus. Ir pakvietė į šią kūrybą kitas kosmines sąmones. Kosminės sąmonės atėjo į jo sąmonės lauką (nematerijoje) ir į jo visatą (materijoje). Taip prasidėjo involiucinis sąmoningos gyvybės kelias į žemiškąją formą: monada (kibirkštis) – esybė – pakylėtoji sąmonė – aukštesnioji sielos sąmonė – sielos sąmonė – žemiškoji sąmonė (žmogus). Arkangeliškosios sąmonės lygmenyje vienos esybės kilo iš paties Kūrėjo sąmonės, o kitos – iš kosminių sąmonių, kurios atėjo patirti Visatos Kūrėjo kūrybos.
Pirminis impulsas iš užvisatinės erdvės, iš kosminės sąmonės patirčių lauko, kurį vadinu Beribe sąmone, integravosi į sąmonės struktūrą, priėmė Kūrėjo numatytus vystymosi ciklus ir pasinėrė į šį gyvenimą, pamiršdamas, kas jis yra. Tačiau toks ir buvo kosminės sąmonės tikslas – patirti save naujoje materijoje, sukaupti patirtis naujame gyvenime. Įėjusi į Visatos Kūrėjo materijos erdvę kosminė sąmonė primiršo save ir susitapatino su Kūrėjo realybe. Liko tik vidinis kūrybinis impulsas, kuris visiškai susitapatino tiek su visatos materija, tiek ir su nematerija.
Kiekviena sąmonė susideda iš dviejų pagrindinių dalių: iš vidinio sąmonės kanalo (ašies), kuris aprėpia savęs identifikavimą, kūrybinį impulsą ir galimybę patirti vidinį gyvenimą (nematerinį gyvenimą), ir išorinės sąmonės lauko (realybės laukas). Jei kalbėtume apie žmogų, tai jo vidinis sąmonės kanalas nusako sąmonės virsmo ciklus. Kiekvienos sąmonės kūrybinės funkcijos susitelkia vidiniame kanale, kiekvienas save galime identifikuoti – esu žmogus su: aktyvia žemiškąja sąmone (čakra), aktyvia sielos sąmone (čakra), sielos aukštesniąja sąmone (čakra), aktyvia pakylėtąja sąmone (čakra), aktyvia esybės sąmone (čakra). Kiekvienas sąmonės lygmuo suformuoja tam tikrą realybės lauką (dimensiją) su tiesų, principų, dėsnių, galimybių rinkiniu.
Kai kalbame apie mūsų užvisatinę sąmonę, kuri kilusi iš Absoliuto, turime suprasti, kad vidinis sąmonės kanalas arba ašis yra kosminė sąmonė, o jos užvisatinėse erdvėse sukaupta patirtis sukuria išorinės sąmonės sferą, kurią pavadinau Beribe sąmone. Man kaip žmogui kosminės sąmonės patirtys atrodo beribės, dėl to ir kilo mintis – Beribė sąmonė. Subtilieji mokytojai perduodami man žinias apie sąmonės struktūrą pirmiausia prakalbo apie Beribę sąmonę, o ne apie kosminę sąmonę. Kosminė sąmonė jau yra manyje, todėl nenorėdami kelti sumaišties sąvokose, davė mintį apie Beribę sąmonę, kuri turi be galo daug patirties.
Dar akimirkai noriu grįžti prie pirminės žmogaus sąmonės struktūros. Kosminės sąmonės kūrybinis impulsas įėjo į Kūrėjo sąmonės lauką, bet neatsinešė savo patirčių ir galimybių. Kosminė sąmonė atėjo patirti gyvenimą Kūrėjo kūrinijoje. Ji įėjo į monadą, į pirminę kuriančios sąmonės struktūrą, kuri nusako egzistavimo materijoje principus, dėsnius ir sąlygas. Tik daug vėliau kosminė sąmonė įgauna individualią formą – esybę ir žingsnis po žingsnio vėliau jau priima visus numatytus sąmonės virsmo ciklus ir tampa žmogumi
Šiame paveiksle (p.s. paveikslai bus spausdintinėje knygoje) išskiriu dvi esmines kosminių sąmonių grupes: vienos jau turi sukaupusios tiek daug patirties, kad gali kurti savo materijos vienetus – visatas, o kitos dar nepajėgios kurti savo visatų, todėl kaupia materinės kūrybos patirtis kituose pasauliuose. Būna ir tokių kosminių sąmonių, kurios geba ir kurti savo visatas, ir dalyvauti kitų visatų Kūrėjų kūryboje. Visos kosminės sąmonės susiformuoja Absoliuto dėka. Absoliutas – aukščiausio laipsnio sąmonė, kokią šiuo metu gali suvokti žmogus – duoda impulsą kosminių sąmonių savarankiškai kūrybai ir per šią kūrybą pats įsilieja į kūrybinį procesą materijoje.
Mūsų visatos Kūrėjas taip pat yra kosminė sąmonė. Jis taip pat patiria savo sąmonės virsmo ciklus. Pirminė realybė su pirmine sąmonės struktūra susiformavo Kūrėjo arkangeliškosios sąmonės lygmenyje. Naujoji visatinė realybė formuojasi jau kitame Kūrėjo kosminės sąmonės virsme – elochimiškoje sąmonėje. Taip ir mes, žmonės, pirma patiriame save arkangeliškosios sąmonės sferoje, kai mumyse aktyvuojasi esybės sąmonė, o vėliau save galime patirti elohimiškoje sąmonėje, kai aktyvuojasi Didžioji sąmonė.
Darau prielaidą, kad buvo metas, kai Kūrėjas save patyrė angeliškosios sąmonės, itin žemiškoje sferoje, kai kūrėsi materija – formavosi žvaigždynai, planetos, kūrėsi orbitos: pirmiausia materinės, po to ir sąmonės vystymosi. Man teks dar ne kartą ištarti frazę „darau prielaidą“, nes augant mano suvokimui, kai kuri informacija gali keistis ar pasipildyti naujais faktais. Tačiau yra ir tokių tiesų, dėl kurių nė trupučio neabejoju. Vidumi jaučiu, kad tam tikros žinios yra grynoji, nekintanti, nuo seno egzistuojanti ir dar ilgai gyvuosianti tiesa. Ji tik gali stipriai prasiplėsti, įgauti daugiaplaniškumo. Taigi darau prielaidą, kad Kūrėjas materijoje pirmiausia save patyrė padedamas žemiškosios sąmonės, Jis patyrė, kaip kuriama materija. Po to išsiskleidė angeliškosios sąmonės sfera ir atsirado gyvybė, gebanti jausti, turinti instinktus. Vidiniame Kūrėjo sąmonės kanale šie sąmonės lygiai buvo numatyti Absoliuto, ir Kūrėjas juos pavertė realybe, materialia išraiška. Vėliau išsiskleidė Kūrėjo arkangeliškoji sąmonė ir atsirado galimybė priimti kitas kosmines sąmones arba pačiam modeliuoti kuriančias sąmones, kurios užaugs iki kosminių sąmonių statuso.
Stebėdami žmogaus gyvenimą galime sakyti, kad realybės laukai tarpusavyje persipina, tačiau jau ateina akimirka, kai realybės ims atsiskirti viena nuo kitos. Kiekvienas sąmonės lygmuo veikia tam tikrame diapazone. Tarkime, kai žmogus gyvena savo 3D realybėje, jo gyvenimui didelį poveikį daro karmos dėsnis bei ankstesnių įsikūnijimų patirtys. O pradėjęs gyventi 6D realybėje žmogus ima sąmoningai kurti savo gyvenimą ir karmos poveikis tampa minimalus. Minėtųjų dimensijų realybės laukai su juose egzistuojančiais dėsniais tiesiog prasilenkia.
Dabar, kai Kūrėjas pereina į naują savo sąmonės virsmo ciklą – į elohimiškosios sąmonės erdvę, jo realybė atsiskiria nuo žemesnių vibracijų, mažesnių galimybių energinio informacinio lauko. Atsiskiria taip stipriai, kad Jo kūrybai arkangeliškoji sąmonė nebeturi įtakos. Todėl dėsniai, kurie buvo aktyvūs žemesnių vibracijų realybėje, praranda savo galią ir ima formuotis nauji.
Kūrėjo arkangeliškosios sąmonės lauke žmogus patyrė ir patiria septynis sąmonės augimo ciklus. Kūrėjo arkangeliškosios sąmonės realybės laukas, jei žiūrėtume iš žmogaus pozicijos, egzistuos dar ilgai. Tačiau Kūrėjas paprašė Absoliuto, kad jam leistų pagreitintai išskleisti elohimiškosios sąmonės sferą ir patirti aukštesnio dažnio realybę bei išsaugoti savo kūrybą, kol jos nesunaikino žmogus. Pagal nuoseklaus augimo teoriją, pereiti į aukštesnio dažnio realybę turėjome gerokai anksčiau, tačiau šis procesas pernelyg ilgai užsitęsė dėl lėto žmogaus sąmonėjimo, nors į jo vidinį sąmonės kanalą buvo nuolat siunčiami sąmonės aktyvinimo ir pokytį kuriantys impulsai. Juos nuslopindavo žmogaus sielos lygmenyje vyraujančios žemos vibracijos (nes patirta daug skausmo, nerimo, pykčio, neapykantos ir t. t.), žmogaus abejonės, įsisenėję įpročiai, prisirišimai bei aplinkos inertiškumas. Todėl Kūrėjui teko ieškoti kitų būdų suaktyvinti sąmonėjimą. Jis kreipėsi į Absoliutą prašydamas, kad užvisatinės sąmonės tiesiogiai įsilietų į Jo kūrybą.
